Apie Margionių ir Grybaulios kaimus, jų praeitį ir dabartį žinoma nemažai, bet apie buvusį dvarą prie Grūdos upės, nuo Margionių kaimo nutolusį per tris kilometrus, žinoma ganėtinai mažai. Tiksliau pasakius, daugeliui tai gali būti netikėta žinia, naujiena. Ir visiškai suprantama, nes nei dvaro, jo buvusių pastatų, nei liepų alėjos, buvusio puoselėto sodo iki mūsų dienų, kaip tiesioginių praeities liudininkų, neišliko. Šiuo metu dvarvietės vietoje Grybaulios kaime, prie pat dabartinio Grūdos tvenkinio ošia miškas. Daugiau kaip du šimtus metų gyvavęs dvaras, daręs didelę įtaką vietiniams Dzūkams, Marcinkonių ir Kabelių parapijų gyventojams, karo metais staiga sunyko, įvykus didelei tragedijai.
Vieną 1943 metų vasaros dieną vokiečių kariai ir jų parankiniai, staiga įsiveržę į dvarą ir darę kratą, įtarė, kad dvariškiai remia partizanus. Trys broliai Babenkos ir vieno iš jų žmona su kūdikiu buvo areštuoti, tardomi. Kaip teigia liudininkai, kratos metu gyvenamajame name rado paslėptą šautuvą. Matydami ir jausdami tardymo žiaurumus ir situacijos sudėtingumą du broliai ryžosi pabėgti. Abu spruko iš namo, nors vienas iš jų buvo pašautas į koją, jie sugebėjo pabėgti ir pasislėpti. Likusi trijų asmenų šeima buvo kankinta ir sušaudyta, dvaro pastatai padegti.
Po šio įvykio dvarvietė sunyko. Paskutinieji dvaro šeimininkai buvo Romano Babenkos šeima, kilusi iš Ukrainos. Iš tiesų, tai buvo tik palivarkas, bet visi žmonės jį vadino dvaru. Kaip ši šeima tapo dvaro savininkais? Ilgus metus tarp aplinkinių kaimų gyventojų buvo kalbama, kad dvarą, kaip dovaną, jie gavo už aktyvų dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare carinės Rusijos pusėje. Bet archyviniai dokumentai byloja kitą tiesą. Oficialiuose dokumentuose rašoma, kad 1913 m. kovo 14 d. Romanas Babenka (Roman Babienko) iš Adolfo Volanskio pirko žemės valdą Margionyse, Marcinkonių apylinkėje – 243 ha žemės sklypą. Pirkimo sutartis patvirtinta Vilnius m. vyriausiojo notaro. Šioje šeimoje užaugo trys sūnūs ir dvi dukros. Tėvai ir vaikai nuoširdžiai bendravo su Grybaulios ir aplinkinių kaimų žmonėmis. Dvarininko vaikai neblogai pramoko kalbėti lietuviškai, draugavo su Grybaulios jaunimu, ypač su tais, kurie gyveno šalia dvaro: Jono Valentukevičiaus ir Baublių šeimomis. Po Pirmojo pasaulinio karo dvarininkams ūkininkauti sekėsi sunkiai. Todėl jie pradėjo pardavinėti dvaro žemes nedideliais žemės plotais.
Sparčiai pradėjo plėstis Grybaulios kaimas. Apie jį susiformavo trys naujos gyvenvietės, turėjusios savo vardus: Kanalai, Baublių vienkiemiai ir Žukiškės. Gausi dvarininkų šeima buvo darbšti, pagrindinius žemės ūkio darbus atlikdavo pati, tik didžiausiems darbams atlikti kviesdavo talkas, tai – rugiapjūtė, bulviakasis ir pan.
Štai ką apie dvarą prisimena grybauliškis Julius Baublys, gimęs 1925 metais. Iki šiol guvus, šviesaus proto dzūkas, gyvenantis Alytuje, 50 metų sėkmingai dirbęs nelengvą pedagogo darbą. Vaikystėje ir jaunystėje draugavęs su ponų vaikais ir lankęsis dvarvietėje: Margionių dvaro (palivarko) pastatai atitinka XVIII a. pabaigos – XIX a. Pradžios smulkesniųjų dvarų architektūrinį stilių. Gyvenamas namas medinis vieno aukšto, iš vidaus ir iš išorės ištinkuotas ir nudažytas baltais dažais. Tame name buvo 6–7 kambariai. Kiek pamenu, turėjo nedidelę biblioteką, pianiną, sienas puošė tapyti paveikslai. Svetainėje apstatyta prabangiais baldais. Gyvenamasis namas stovėjo arčiau Grūdos. Netoli pastato buvo didelis rūsys ir ledų saugykla, maisto produktams laikyti. Klojimas ir du atskirai pastatyti tvartai sudarė atskirą ūkinių pastatų ansamblį. Visi ūkiniai pastatai irgi buvo mediniai ir pastatyti maždaug iki 100 m atstumu nuo gyvenamojo namo. Dvaras turėjo maniežą, arpą, kuliamąją. Dar XX a. Pirmaisiais dešimtmečiais laikė keletą stambių raguočių, avių irkiaulių bei porą arklių. Bet ketvirtame dešimtmetį, po dvarininko Romano Babenkos mirties 1932 kovą, vykstant paveldėjimo procesui, paaiškėjo, kad ne visi dokumentai buvusio pono deramai sutvarkyti. Dvaro ūkio veikla buvo suvaržyta. Kaimiečiai kalbėję, kad dvaras prasiskolino valstybei, grėsė bankrotas ir varžytinės.
Po tėvo mirties visi pono vaikai iki 1943 metų tragedijos gyveno tame pačiame dvare prie Grūdos. Draugiškai sugyveno tarpusavy ir gražiai ūkininkavo, palaikė gerus santykius su kaimynais. Nuo senų laikų, gal XIX a. pradžios, dvaro sodybą su Grybaulios ir Musteikos kaimų keliu jungė per Grūdą nutiestas medinis tiltas, tačiau jau nuo praeito amžiaus trečio dešimtmečio juo beveik niekas nesinaudojo, išskyrus pėsčiuosius, nes buvo apiręs ir gerokai supuvęs. Nuo gyvenamosios sodybos iki „Senojo cilto“ arba „Dvaro cilto (taip vietiniai gyventojai vadino šį tiltą) augo liepų ir kitokių medžių alėja. Šalia šios alėjos į pietinę pusę buvo nedidelis ir senas sodas. „Senas ciltas” buvo per porą šimtų metrų nuo gyvenamojo namo ir apie šimtą metrų nuo ūkinių pastatų aukščiau upės tėkmės. O maždaug prieš 50 metų, pradėjus įrenginėti žuvų auginimo ūkį, užtvenkus Grūdos upę ir įrengus tvenkinį, „Dvaro ciltas“ buvo palaidotas tvenkinio vandenyje. Manau, kad „Senas ciltas” neteko savo paskirties tada, kai buvo pastatytas, nuo jo žemiau upės tėkmės už maždaug pusės kilometro naujas tiltas prie vadinamojo „Senojo Grybaulios kryžiaus“. Jis jungė kelius į Grybaulią, Musteiką, Margionis, Kabelius, Darželius ir į dvarą. Kada buvo pastatytas šis tiltas, nežinau, tačiau jau XX a. pradžioje jis buvo. Apie šio tilto vietą ir dabar liudija išlikusios betoninės atramos abiejose Grūdos upės pusėse Dvarininkai šiltai bendravo su grybauliškiais. Kiekvienais metais rengė Kalėdų eglutę ir kviesdavosi šio kaimo vaikus. (Daugiausia arčiau dvaro gyvenančius arba tuos, kurių tėveliai dirbdavo dvare įvairius ūkio darbus). Vaikai gaudavo saldainių ir kitokių skanumynų.
Dvarvietė buvo įsikūrusi gražioje kalvotoje vietoje prie upės. Turėjo įsirengę žiemos slidinėjimo tramplyną, medines sūpuokles, Grūdos upelyje buvo įrengta maudyklė su patogiu priėjimu. Šiais malonumais, ypač maudykle, nevaržomai naudojosi ir aplinkiniai valstiečiai, jų vaikai, nors pati maudyklė ir visi sportiniai įrengimai buvo dvaro žemių ribose. Kaimiečiai gražiai sugyveno su dvarininkais, ypač su jų vaikais, kurie gana gerai buvo pramokę kalbėti lietuviškai.
Ačiū mielam Juliui Baubliui už autentiškus ir nuoširdžius prisiminimus apie buvusį Margionių dvarą Grybaulioje. O mes, kraštiečiai, turime pasirūpinti, kad dvaro atmintis nebūtų pamiršta, juk tai mūsų istorija, senelių ir prosenelių gyvenimo, gal ne visada lengvo, bet kasdienio gyvenimo dalis.
Juozas VALENTUKEVIČIUS, Grybaulia
ŠALCINIS. Nr. 131 2024 m. Spalis. P. 2-3
