Nedaugeliui žmonių tenka savo gyvenimu susieti du valstybės istorijos lūžius – jos kūrimą ir atkūrimą. Vienas iš jų buvo karys savanoris, Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis ir Lietuvos pasienio policininkas Romualdas Valentukevičius (1888–1995). Jo biografijoje atsispindi dramatiškas XX amžiaus Lietuvos kelias – kovos už valstybę, jos praradimas, okupacijos išbandymai ir laisvės sugrįžimas.
R. Valentukevičius gimė Daržinėlių. kaime, Pariečės valsčiuje, Gardino apskrityje. Tikroji jo gimimo data nežinoma: tarnybos dokumentuose dažniausiai nurodoma „pagal išvaizdą“ – 1895 m. sausio 4 d. arba vasario 7 d., vėlesniuose dokumentuose – 1888 m. vasario 7 d. Be Romualdo, vargingoje šeimoje augo dar brolis ir trys seserys. Tėvas, buvęs caro rekrūtas, neilgai gyveno ir anksti numirė. Valentukevičiai turėjo vos vieną dešimtinę žemės, todėl vaikai anksti pradėjo dirbti.
Romualdas Valentukevičius su seserimis.
Laimos Valentukevičiūtės-Karvelienės asmeninio archyvo nuotrauka
Motina ir vyriausioji sesuo siuvo žmonėms drabužius, vyresnysis brolis įsidarbino prie geležinkelio. Romualdas vasaromis ganė avis ir karves, svetimiems šienavo pievas. Sulaukęs dvylikos metų, žiemomis su broliu miškuose ruošdavo malkas garvežiams. Senatvėje jis apie vaikystę pasakojo be kartėlio: gyvenimas buvęs sunkus, tačiau jaunam ir sveikam žmogui darbas nekenkęs.
Romualdas lietuviškai skaityti ir rašyti, kaip pats prisiminė, pramoko iš draudžiamos lietuviškos knygos, mokėjo rusų, baltarusių, lenkų kalbas, šiek tiek vokiškai.
Karas ir Lietuvos kariuomenė
Romualdo tarnybos byloje fiksuoti jo fiziniai duomenys: ūgis – 163 cm, svoris – 65 kg, krūtinės apimtis – 91 cm. Sulaukęs dvidešimt vienų metų jaunuolis buvo pašauktas į caro kariuomenę. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos kariuomenėje tarnavo eiliniu. Kariavo Lietuvoje ir Baltarusijoje, buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. Vokietijoje dirbo ūkiuose bei dvaruose.
1918 m., žlugus Vokietijos imperijai, po septynerių metų karinės tarnybos ir nelaisvės R. Valentukevičiui buvo leista grįžti namo. Gilią žiemą Romualdas pėsčias leidosi į gimtinę ir per Kalėdas pasiekė Daržinėles. Tačiau kraštą jau kontroliavo Lenkijos valdžia. Nuėjęs į Pariečę prisiregistruoti, sulaukė lenkų pasiūlymo mokyti karius naujokus. Romualdas nesusigundė gausiu atlygiu ir privilegijomis ir lenkų pasiūlymo nepriėmė. Maždaug po savaitės paskelbus visuotinę mobilizaciją lenkų okupuotame krašte, jis perėjo Merkinę, į Lietuvos kontroliuojamą teritoriją ir įsitraukė į kovas už besikuriančią valstybę.
Dokumentuose patvirtinta, kad nuo 1920 m. rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 10 d. jis tarnavo Lietuvos kariuomenės 7-ajame pėstininkų pulke. Atsiminimuose Romualdas minėjo kautynes su bolševikais ir Lenkijos kariuomene ties Perloja, Žiūrais, Kašėtomis, Druskininkais, Kalkūnais, Širvintomis ir Giedraičiais. Jo atmintyje ypač ryškiai išliko kovos su generolo Liucijaus Želigovskio daliniais, pasala prie tilto ir Lietuvos karių kontrpuolimas ties Širvintomis bei Giedraičiais. R. Valentukevičius neišvengė ir sužeidimų – buvo sužeistas į dešinę ranką.
Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis
Nuo 1922 m. balandžio mėnesio Romualdas priklausė Merkinės šaulių IV grupei. 1923 m. sausį jis, kaip IV partizanų grupės dalyvis, išvyko į Klaipėdos kraštą. Sukilimo dalyvių sąraše jis įrašytas Romu Valentukevičiumi. Romualdas žurnalistams pasakojęs, kad savanoriai rinkosi Kiemeliuose prie Kaišiadorių, o į Klaipėdos kraštą važiavo traukiniu per Latviją iki Palangos. Klaipėdos atvadavime R. Valentukevičius dalyvavo iki 1923 m. vasario 2 d., o kario savanorio tarnybą baigė gegužės 23 d.
Už dalyvavimą Klaipėdos krašto sukilime Romualdas buvo apdovanotas Klaipėdos vadavimo medaliu. Šiuo apdovanojimu jis labai didžiavosi, mėgdavo su juo fotografuotis.
Romualdas Valentukevičius (pirmas kairėje) su neatpažintais asmenimis
(Laimos Valentukevičiūtės-Karvelienės asmeninio archyvo nuotrauka)
R. Valentukevičius už drąsą buvo teikiamas ir Vytauto Didžiojo ordino medaliui. Teikimo medžiagoje nurodyta, kad per stiprų susišaudymą jis, rizikuodamas gyvybe, išnešė kulkosvaidį. Prašymą palaikė tiesioginė jo vadovybė. 1934 m. liepos 21 d. Trakų 5-ojo rajono viršininkas raporte rašė, kad Valentukevičius „tarnybos pareigas atlieka gerai“, ir siūlė komisijai jo prašymą dėl medalio skyrimo patenkinti. Ar medalis buvo suteiktas, neaišku, bet akivaizdu, kad vadovybė Romualdą vertino palankiai.
Beveik keturiolika metų pasienyje
1924 m. pradžioje įkurta Pasienio policija, kuri iš kariuomenės perėmė Lietuvos valstybės sienų ir demarkacijos linijos apsaugą. Tų pačių metų birželio 1 d. į Alytaus apskrities pasienio policiją eiliniu policininku buvo priimtas Romualdas Valentukevičius. Prašyme jis nurodė negalįs grįžti į gimtinę, nes ši okupuota lenkų. Pirmoji jo tarnybos vieta buvo netoli tėviškės – Merkinėje.
Merkinės pasienio policininkai. Romualdas Valentukevičius trečias dešinėje
(Laimos Valentukevičiūtės-Karvelienės asmeninio archyvo nuotrauka)
Vieną pirmųjų pasižadėjimų tarnauti Lietuvai Romualdas pasirašė Ramaldos Valentukevičiaus vardu – taip, kaip jį artimieji vadino tėviškėje. 1925 m. kovo 3 d. jis davė Vidaus reikalų ministerijos valdininko priesaiką, pasižadėdamas saugoti Lietuvos valstybės Konstituciją, vykdyti įstatymus ir sąžiningai atlikti pareigas.
Tuo metu Lietuvą nuo Lenkijos užimto Vilniaus krašto skyrė ne įprasta ir abiejų valstybių pripažinta siena, bet laikina demarkacijos, nuo 1929 m. vadinta administracijos, linija. Ji kartais vadinama „šiaudine siena“. Vietomis ją žymėjo tik aukštos medinės kartys su šiaudų kūliais. Toks pavadinimas nusakė ne tik ženklinimo būdą, bet ir sienos trapumą bei nepastovumą.
Pasienio policininkų rikiuotėje Romualdas Valentukevičius dešinėje antras
(Laimos Valentukevičiūtės-Karvelienės asmeninio archyvo nuotrauka)
Pasieniečio darbas buvo sunkus. Pareigūnai patruliuodavo ginkluoti šautuvu ir durtuvu, nepaisydami lietaus, šalčio ar karščio. Pareigūnai peršalę dažnai sirgdavo. Per aštuonių valandų tarnybą kartais tekdavo nueiti apie 25 kilometrus. Nebuvo nei sekmadienių, nei šventadienių – siena turėjo būti saugoma nuolat.
Administracijos linija buvo viena pavojingiausių Lietuvos sienos atkarpų. Iš Lenkijos pusės buvo šaudoma, grobiami Lietuvos policininkai, savavališkai perstatomi riboženkliai, neteisėtai pereinama linija, gabenama kontrabanda. Nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo per įvairias provokacijas lenkų pasieniečiai nušovė septynis, sužeidė trylika ir pagrobė dvidešimt du Lietuvos pasienio policininkus. Tokiomis sąlygomis pasienio policininko tarnyba buvo ne tik pavojinga kasdienė pareiga, bet ir asmeninės ištikimybės Lietuvos valstybei išbandymas.
Pasienio policininkams buvo taikomi itin aukšti moralės, karybos ir fizinio pasirengimo reikalavimai. Pasienio policijoje dažniausiai įsidarbindavo buvę kariai savanoriai. Tad Romualdui, kariavusiam Pirmajame pasauliniame kare, kovojusiam Lietuvoje su lenkais ir bolševikais, dalyvavusiam Klaipėdos krašto sukilime, ši patirtis labai pravertė.
1927 m., ištarnavęs trejus metus, Romualdas įgijo II tarnybos laipsnį. 1928 m. liepos 22 d. buvo priimtas į Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos Alytaus skyrių. Taip pat priklausė ir Vilniaus vadavimo sąjungai. Ši organizacija lietuvių visuomenėje stiprino Vilniaus krašto atgavimo idėją, skatino antilenkišką poziciją, propagavo Vilniaus klausimą užsienio šalyse. Taigi R. Valentukevičius laisvės savo gimtajam kraštui siekė visomis priemonėmis, tiek karinėmis, tiek kultūrinėmis.
Pirmasis jo tarnybos pasienio policijoje laikotarpis baigėsi 1929 m. rugsėjį be jokių nuobaudų, nors besikuriančioje pasienio policijoje išsaugoti tarnybą buvo labai sunku dėl prastos drausmės, ypač dėl pasieniečių girtuokliavimo, kyšių ėmimo, nepagarbaus elgesio su vadais ir kt. Romualdas nei gėrė, nei rūkė, juo nesiskundė ir vietos gyventojai. Vis dėlto 1929 m. Romualdui buvo labai sunkūs. Kas vyko jo gyvenime, nežinoma, bet Alytaus baro V rajono viršininkas J. Daukša 1929 m. rugsėjo 4 d. R. Valentukevičiaus atestacijos išvadoje rašė: „Žmogus dideliai nupuolęs dvasioj, pesimistas, į viską žiūri šaltai, energijos, pasiryžimo, iniciatyvos neturi“. Susipažinęs su atestacija ir jos išvada, Romualdas paliko tarnybą savo noru.
Po pusmečio, 1930 m. gegužės 4 d. Romualdas įsidarbino Kauno apskrityje navigacinėje policijoje ir joje dirbo iki 1931 m. lapkričio 1 d. 1932 m. kovo 21 d. jis vėl grįžo į pasienio policiją ir dirbo Trakų baro 3-iojo rajono sargybiniu. Nuo 1933 m. sausio 16 d., paties prašymu, perkeltas į 5-ąjį rajoną.
Pasieniečių bendroje nuotraukoje Romualdas Valentukevičius pirmoje eilėje dešinėje pirmas
(Laimos Valentukevičiūtės-Karvelienės asmeninio archyvo nuotrauka)
Sudėjus abu tarnybos pasienio policijoje laikotarpius, Romualdas Lietuvos sieną saugojo beveik keturiolika metų. Dar apie pusantrų metų dirbo navigacinėje policijoje. Taigi pasienio apsauga buvo ne trumpas jo biografijos epizodas, o didelė gyvenimo dalis.
Šeima, ūkis ir tarnybinė drausmė
Gyvenimas Romualdą įsuko į aistringos meilės sūkurį, kai jam buvo per 40 metų. Jam reikėjo ryžto ir drąsos nepaklusti visuomenės taisyklėms ir savo gyvenimą susieti su jauna moterimi, kuri 1932 m. jam pagimdė sūnų Romualdą. Gyvenimas tapo sudėtingesnis: reikėjo ne tik daugiau laiko skirti šeimai, bet ir rūpintis ūkiu, eiti į tarnybą.
Romualdas Valentukevičius su žmona
(Laimos Valentukevičiūtės-Karvelienės asmeninio archyvo nuotrauka)
Nors anksčiau Romualdas nebuvo baustas, sukūrus šeimą jo tarnybos byloje atsirado pirmosios drausminės nuobaudos. 1935 ir 1937 m. jis pavėlavo į tarnybą, o 1938 m. pasišalino iš paskirtos tarnybos vietos. Visais trimis atvejais skirta nuobauda ta pati – dvi paros arešto, tačiau areštas pakeistas tarnyba be eilės. Byloje nepaaiškinta, dėl kokių priežasčių Romualdas vėlavo ar paliko tarnybos vietą, todėl šių nusižengimų negalima tiesiogiai sieti su pasikeitusiomis šeimos aplinkybėmis. Vis dėlto jų sutapimas su nauju gyvenimo etapu leidžia įžvelgti galimą įtampą tarp griežtų pasienio tarnybos reikalavimų ir asmeninių įsipareigojimų.
Pavieniai drausmės pažeidimai bendro vadovybės požiūrio į Romualdą nepakeitė. Kasmetėse atestacijose ir toliau buvo rašoma „Tinka užimamai vietai“, vėliau – „Tinka šiai tarnybos vietai“. Tai rodo, kad nuobaudos buvo vertinamos kaip atskiri tarnybinės drausmės pažeidimai, o ne kaip jo nepatikimumo ar netinkamumo tarnybai ženklas.
Tais pačiais metais, atlikęs bandomąjį laikotarpį, Romualdas buvo priimtas į XI Vievio šaulių būrį rikiuotės šauliu. Šis sprendimas dar kartą patvirtina, kad jis buvo laikomas patikimu, drausmingu ir valstybei lojaliu žmogumi. Pasienio policininko tarnyba Romualdui Valentukevičiui buvo ne vien pragyvenimo šaltinis ar profesinė pareiga. Įstodamas į Lietuvos šaulių sąjungą, kasdienį valstybės sienos saugojimą jis papildė savanorišku įsipareigojimu ginti Lietuvą ne tik vykdant tiesiogines tarnybos pareigas. Taigi net ir tarnybos byloje užfiksuoti žmogiški silpnumo momentai neužgožia svarbiausio jo gyvenimo pasirinkimo – ilgalaikės ir sąmoningos tarnystės valstybei.
Nuo 1940 m. sausio 9 d. Romualdas perėjo Vilniaus apskrities viršininko žinion, atvyko į Vilniaus barą ir buvo paskirtas 1-ojo rajono policininku. Šis perkėlimas sutapo su ypatingu Lietuvos istorijos tarpsniu: 1939 m. rudenį Lietuvai atgavus Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, naujai perimtoje teritorijoje reikėjo įtvirtinti Lietuvos administraciją ir sienos apsaugą. Patyrusio pasienio policininko paskyrimas į Vilniaus barą rodo, kad Romualdo tarnybinė patirtis tebebuvo vertinama ir reikalinga ten, kur valstybės valdžią reikėjo įtvirtinti ne tik dokumentais, bet ir kasdiene pareigūnų tarnyba.
Ypatingą simbolinę prasmę įgauna paskutinė jo atestacija, 1940 m. sausio 24 d. pasirašyta Trakų apskrities viršininko J. Merkio. Ji surašyta jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, tačiau likus vos keliems mėnesiams iki Lietuvos okupacijos. Tai buvo paskutinis nepriklausomos Lietuvos institucijų pateiktas Romualdo tarnybos įvertinimas – tarsi baigiamasis dviejų dešimtmečių tarnystės valstybei dokumentas.
1940 m. sausio 24 d. atestacijos išvada
(Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1120, ap. 2, b. 419, l. 7)
1940 m. vasarą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Romualdas žurnalistams pasakojo, kad kurį laiką pasienyje stovėjo dviguba sargyba – Lietuvos pareigūnai ir sovietų kareiviai. Šis vaizdas itin iškalbingas: Lietuvos pareigūnai dar stovėjo savo tarnybos vietose, tačiau šalia jų jau buvo svetimos kariuomenės kariai. Valstybės institucijos formaliai dar veikė, bet tikroji sienos ir šalies kontrolė jau slydo iš lietuvių rankų.
1940 m. rugsėjo 18 d., likviduojant pasienio miliciją, Romualdas buvo atleistas iš tarnybos. Tai buvo ne įprasta ilgos karjeros pabaiga, o okupacijos nutraukta tarnystė: kartu su nepriklausoma valstybe buvo naikinamos ir institucijos, kurioms jis buvo paskyręs didžiąją savo gyvenimo dalį. Net pasienio policijos virtimas pasienio milicija žymėjo ne vien pavadinimo, bet ir visos valstybės santvarkos pasikeitimą.
Todėl dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų Romualdas neatsitiktinai vadino pačiu geriausiu ir gražiausiu savo ilgo gyvenimo laikotarpiu. Tai buvo ne vien jaunystės nostalgija. Tais metais jis ne tik gyveno nepriklausomoje valstybėje, bet ir pats dalyvavo ją kuriant, saugant jos sienas ir įtvirtinant jos valdžią. 1940-aisiais nutrūko ne tik jo tarnyba – baigėsi visas gyvenimo tarpsnis, kuriame asmeninė Romualdo biografija buvo neatskiriamai susijusi su Lietuvos valstybės likimu.
Lukiškių kalėjimas ir lageris
Iki 1945 m. Romualdas gyveno savo ūkyje. Tais metais naktį į jo namus įsiveržę sovietų kareiviai atliko kratą, paėmė dokumentus ir apdovanojimus. Šis poelgis buvo ne vien turto konfiskavimas – kartu buvo mėginama sunaikinti ir materialius jo tarnybos nepriklausomai Lietuvos valstybei liudijimus. Romualdas buvo išvežtas į Trakus, iš ten pėsčiomis nuvarytas į Vilnių ir uždarytas Lukiškių kalėjime.
Iš pradžių buvo suimta ir jo žmona. Tačiau namuose liko vieni du maži vaikai – vienuolikmetis sūnus ir vos šešių mėnesių dukra. Romualdas išprašė nepalikti jų be abiejų tėvų, todėl žmona buvo paleista. Net pats būdamas suimtas ir nežinodamas, kas jo laukia, pirmiausia jis rūpinosi vaikų likimu. Šis epizodas atskleidžia ne tik šeimos dramą, bet ir Romualdo gebėjimą pavojingiausią akimirką veikti ryžtingai bei prisiimti atsakomybę už artimuosius.
Pats Romualdas buvo išvežtas į lagerį Saratovo srityje, vėliau – į Kutaisio apylinkes Gruzijoje. Lageryje jis vos išvengė mirties. 1946 m. kaliniai kentė didžiulį badą ir nuo išsekimo nebepastovėjo ant kojų. Atvykus aukštam pareigūnui, Romualdas išdrįso jam tiesiai pasakyti, kad dėl menko maisto davinio žmonės miršta iš bado. Po šio pokalbio kalinių maitinimas buvo pagerintas.
Šis poelgis rodo, kad net represijų ir visiškos priklausomybės sąlygomis Romualdas neprarado pilietinės laikysenos. Jis kalbėjo ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų kalinių, nors toks atvirumas galėjo jam pačiam brangiai kainuoti. Pasienyje ugdytas pareigos jausmas ir atsakomybė už kitus išliko ir lageryje, kur nebeveikė nei jo saugota valstybė, nei jos įstatymai.
Atgavęs jėgas Romualdas dirbo žemės ūkyje ir remontavo vokiškas mašinas. Išgyventi jam padėjo ne tik fizinė ištvermė, bet ir per gyvenimą įgyti praktiniai gebėjimai. Vėliau jis sugrįžo į Lietuvą, tačiau grįžo į jau visai kitokią valstybę – be savo tarnybos, atimtų apdovanojimų ir ankstesnio gyvenimo saugumo.
Senojo pasieniečio mintys atkuriamai valstybei
Atgimimo metais Romualdui rūpėjo ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, bet ir būsimos valstybės saugumas. Remdamasis ilgamete tarnybos patirtimi, jis sakė: „Būtinai reikia sudaryti pasienio policiją, pastatyti postus, nes mes jau patiriam didelių nuostolių.“ Beveik keturiolika metų Lietuvos sieną saugojęs R. Valentukevičius gerai žinojo, kad valstybei nepakanka vien paskelbti nepriklausomybę. Tikrasis suverenitetas prasideda ten, kur valstybė pati kontroliuoja savo teritoriją ir sienas, turi veikiančias institucijas bei žmonių, pasirengusių prisiimti už jas atsakomybę.
Jis taip pat ragino būsimus pasieniečius raštu pasižadėti sąžiningai tarnauti Tėvynei Lietuvai. Tai nebuvo vien simbolinis siūlymas. Romualdas pats, pasibaigus nepriklausomybės kovoms, atėjo tarnauti į naujai kuriamą pasienio policiją ir pasirašė vieną iš pirmųjų pasižadėjimų – dar Ramaldos vardu. Po daugiau kaip šešių dešimtmečių jis ragino atkuriamos valstybės pareigūnus pradėti tarnybą taip, kaip kadaise pradėjo pats. Jo žodžiais naujajai pasieniečių kartai buvo perduodama nepriklausomos Lietuvos tarnybos tradicija, kurią okupacija buvo nutraukusi, bet nepajėgė ištrinti.
1990 m. vasario 16 d., likus vos 23 dienoms iki Kovo 11-osios, 103 metų Romualdas kalbėjo Katedros aikštėje vykusiame mitinge ir skatino žmones siekti laisvės: „Tikiu, kad Lietuva labai greitai taps nepriklausoma.“ Šie žodžiai skambėjo dar neatkurtoje valstybėje, tebeegzistuojant sovietinei santvarkai. Žmogui, kuris dėl tarnybos nepriklausomai Lietuvai buvo kalintas ir išvežtas į lagerį, viešai išsakytas tikėjimas valstybės sugrįžimu turėjo ypatingą svorį. Jis kalbėjo ne kaip pašalinis stebėtojas, bet kaip pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjas ir pareigūnas, savo gyvenimu patyręs ir valstybės gimimą, ir jos sunaikinimą.
Romualdo viltis išsipildė po kelių savaičių. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Respublikoje“ buvo išspausdinta žinutė apie išsipildžiusį senojo savanorio tikėjimą. Jo gyvenimo ratas tarsi užsivėrė: jaunystėje pats padėjęs kurti ir saugoti nepriklausomą Lietuvą, senatvėje jis sulaukė jos sugrįžimo ir dar spėjo perduoti atkuriamai valstybei savo patirtį. Romualdas tapo gyva jungtimi tarp dviejų Lietuvos valstybingumo epochų – 1918-ųjų savanorių ir 1990-ųjų nepriklausomybės atkūrėjų.
Žinutė „Respublikoje“, 1990 m. kovo 28 d., psl.28
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Romualdą Jasiuliškių pensionate pagerbė tuometis Seimo opozicijos narys Vytautas Landsbergis, atvykęs kartu su kelių ministerijų viceministrais. Šis apsilankymas buvo valstybės pagarbos ženklas vienam paskutinių Nepriklausomybės kovų savanorių – žmogui, kuris jaunystėje padėjo kurti Lietuvos valstybę, o senatvėje sulaukė jos sugrįžimo.
R. Valentukevičius mirė 1995 m. rugpjūčio 25 d. Varėnos globos namuose, eidamas 108-uosius metus. Jis iškilmingai palaidotas Kabelių kapinėse, aidint Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos karių salvėms.
Romualdo Valentukevičiaus gyvenime atsispindi dramatiškas XX amžiaus Lietuvos kelias – valstybės kūrimas ir gynimas, okupacija, represijos bei nepriklausomybės atkūrimas. Jo stiprybė atsiskleidė ne vien lemtingomis drąsos akimirkomis, bet ir gebėjimu ilgus dešimtmečius išsaugoti ištikimybę Lietuvai, ištverti kalėjimą ir lagerį bei sulaukti laisvos valstybės sugrįžimo.
Nors gyvenimas Romualdą buvo nuvedęs toli nuo gimtųjų Daržinėlių, senatvėje jis nuolat prašėsi namo. Po mirties buvo palaidotas Kabelių kapinėse šalia tėvo – carinės Rusijos rekrūto. Taip greta atgulė dviejų skirtingų epochų žmonės: tėvas, priverstas tarnauti svetimai imperijai, ir sūnus, pasirinkęs kurti bei saugoti savąją valstybę. Ši dviejų kartų istorija atskleidžia esminį Lietuvos likimo pokytį – kelią nuo priverstinės tarnybos svetimai valdžiai iki sąmoningo įsipareigojimo nepriklausomai Tėvynei.
Todėl prasminga, kad Romualdo atminimas įamžintas būtent Daržinėlėse – pasienio krašte, kuriame valstybės sienos apsauga ir šiandien yra gyva kasdienybės dalis. Asociacijos „Grūdos kraštas“ iniciatyva 2026 m. liepos 6-ąją, Valstybės dieną, jo tėviškėje pasodintas ąžuoliukas. Jį sodino Romualdo giminaičiai, Lietuvos pasieniečiai ir renginio organizatoriai. Augdamas ąžuoliukas primins ne tik Romualdą, bet ir visus tuos, kurie skirtingais laikais kūrė ir gynė Lietuvos valstybę, o šiandien saugo jos sieną.
